Pav. – pagal Buteyko Clinic International
Kalba, kad sloga yra visi ne liga! Bet ar tikrai? Aš slogos nemėgstu ne dėl laikino nepatogumo, o dėl įpročių, kurie susiformavę, formuoja kitokius veido bruožus. Dabar neliesime sinusito ir ausų uždegimo temos, o pakalbėsime apie amžinas slogas, o tiksliau, – ilgai ar dažnai trunkantį išsižiojimą.
Galbūt ne plačiai, galbūt tik vos vos (tik 1mm), bet to visiškai pakanka, kad liežuvis jau nebegulėtų ten, kur jam priklauso. O priklauso jam gulėti prisiplojus prie gomurio visu ilgiu, ne tik galiuku, ir neliečiant dantų. Neteisingai gulintis liežuvis ilgainiui išreguliuoja viršutinio žandikaulio anatomiją, ir nuo to prasideda visa sutrikimų kaskada.
Įsivaizduokim žmogų, kuris serga smarkia sloga – kaip jis atrodo? Tikriausiai išsižiojęs, susirietęs, paakiai patamsėję, akių kampai – svyrantys žemyn, visas veidas “nutysęs, nubėgęs” – va tokiu piliečiu greičiausiai tapsite laikydami burną atvirą. Smulkiau apie veido pokyčius ir liežuvį – kituose įrašuose, o dabar – apie pravirą burną. Pavojus slypi ne pačioje slogoje, o tame, kad galima įprasti būti išsižiojus.
Ir kuo plačiau – tuo ryškesnės pasekmės laukia. Burna su lūpomis anatomiškai priskiriama prie virškinamojo trakto sistemos, kurioje visi sfinkteriai (raumenų “žiedukai”, veikiantys kaip durelės tarp atskirų virškinimo kanalo dalių) – nuo burnos iki uodegos – būna pastoviai užsidarę, ir atsidaro tik reikalui esant. Veikia lygiųjų raumenų skaidulos, kurių mums nereikia valingai kontroliuoti ir apie tai galvoti. Pavyzdžiui – mes nesekame, kada gi skrandžiui apvirškinus mūsų pusryčius ateina laikas visam turiniui slinkti tolyn į plonąjį žarnyną: sfinkteris atsidaro ir turinys keliauja be mūsų valios ir kontrolės.
Mūsų kūnas pats žino kiek kokių fermentų išskirti, kada kam atsidaryti/susitraukti/išstumti. Jis pats gyja, siunčia signalus jei kažkas negerai. Bėda tame, kad šią puikią sistemą gerokai pasistengus pavyksta išbalansuoti. Taigi – grįžtam prie burnos: normalioje būsenoje burna turėtų būti sučiaupta, lūpos nepraviros; tam nereikia skirti dėmesio ir jokių pastangų: automatiškai veika lygieji raumenys. Lūpose taip pat esantys skersaruožiai raumenys, skirtingai nei lygieji, jau paklūsta mūsų valiai – naudojame juos kalbai, mimikai ir pan. Žmogus sutvertas gyventi uždara burna, o išsižioja tik esant reikalui.
Ilgai būnant išsižiojus, pvz.užsitęsus slogai, raumenys lūpose persitvarko: mažėja lygiųjų, daugėja skersaruožių raumenų. Taip pat “prasitempia” apatinį žandikaulį pakeliantys raumenys ir sutrumpėja apatinį žandikaulį nuleidžiantys raumenys. Kitaip sakant – organizmas persiprogramuoja laikyti burną nuolat pravirą. Todėl laikyti burną uždarą tampa sunku! Jei burna pravira nuolat – yra milžiniška tikimybė, kad žandikauliai bus siauri, dantys susigrūdę, laikysena prasta, o veidas – ne toks gražus, koks galėtų būti. Vietoj to, kad būtumėt natūraliai susičiaupę – dabar jau reikia pastoviai valingai laikyti lūpas, save vis “gaudyti”. Tai reikalauja didžiulės savikontrolės, valios, ryžto, žinių ir kruopštaus darbo. Išbalansuoti galima greit, o atstatyti taip, kaip turėtų būti – ui kaip nelengva!
Todėl labai prašau – padarykite paslaugą sau ir ypač savo vaikams – atkreipkite dėmesį – ar tik nebūna mažųjų burnos nuolatos praviros?
Jei vaikas išsižiojęs nedaug – pastebėti sunku, reikia specialiai įsižiūrėti – geriausiai tada, kai šis būna atsipalaidavęs, pvz.žiūri tv ar žaidžia kompiuteriu – tuomet pamatysime jo tikrąją įprastą laikyseną, taip pat ir kaip laikomos lūpos. Dar vienas momentas – ar valgant čepsi? Jei taip – mes tiesiog girdim garsus iš burnos, nes lūpos nėra uždaromos. Jei burna ne tik pravira, bet dar ir kvėpuojama per burną, o ne per nosį, – daug didesnė tikimybė valgant užspringti!
Apie tai, ką daryti, kai burna jau perprogramuota, kai veidas, laikysena keičiasi į blogąją pusę, – rašysiu dar daug. O dabar noriu pabrėžti, kad sloguojant reikia stengtis neišvystyti įpročio būti išsižiojus ir tiesiog nuolat “atkimšinėti” nosį. O kaip tai padaryti, rašysiu kitame straipsnyje. Turiu daug natūralių patikrintų būdų.